mano rankose kava
tau vis zodziu negailiu
sypsausi as ir taikiai tyliu

vel uz lango bus naktis
ji pagrobs manas mintis ir nusines
kazkur toli ten kur niekas ju nelies

ir gal as vienas jau visa simta metu
atverk tas duris ten kur viskas einasi lengvai

ar gali surast mane
pasibaigusiam laike ir juoda kava
palikti negerus

as dziaugiuosi ka turiu
tai isnyks visai kaip tu
ir kazkada kam nors as tuo girsiuos

bet niekas nesupras
todel as vienas jau visa simta metu
kas man uzdare duris ir leido man pabegti su tavim

ir niekas nesupras
kodel as vienas jau visa simta metu
kas man uzdare duris ir leido man pabegti su tavim