þuvys giliai kaip ir paukðèiai aukðtai
tai tik amþinai neatsiejami broliai
mano namai begaliniai laukai
visada ðalia nepasiekiami toliai
jûros dugne sudauþytam laive
miega niekam jau nepriklausantys grobiai
mano turtai ten kur paukðèiø takai
niekam niekada nepasiekiami lobiai
kai tik sutems atsineðiu vandens
paskandinsiu jame savo jaunà veidà
ir kai po nakties saulë vël patekës
prisiminsiu kaip ji prieð tai nusileido
ðiandien yra paskutinë diena
gaila tik dþiaugsmu negaliu pasigirti
mano sode begalybë þiedø
medþiai visada taip atrodo prieð mirtá
Linkëjimai nuo Ryèio ið Maþeikiø!