Uþmerktø pilnaties akiø aðaros sukûrë veidrodá prietemos lopðyje
Tas veidrodis, pilnaties sidabrinëj ðviesoj, sudrumsèia, sujudina mane
Santykis su juo – visada individualus, visada paslaptingas
Jo galia verèia þvelgti á save: o jûs manët, kad tai veidrodis atspindintis iðoræ
Jame netelpa kà að prisimenu ir neprisimenu, kà svajojau ir màsèiau
O pats mano gyvenimas slypi Velino iðkeltame ið samanø akmenyje, kuris nesugeba to gyvenimo papasakoti
O jei ir tame veidrodyje blyksteli bûties ðeðëlis, jis nesuteiks supratimo koks yra paslaptingame neaprëpiamame akmenyje
Gerai jei jis atspindës bent mano ir akmens vienovæ