Tai buvo giedro dangaus pasiilgusios akys
tai buvo vëlgi naktis be maþiausios vilties
ir þvaigþdþiø
ir að taip troðkau matyti tamsoj kaip
ðikðnosparniai mato
man taip reikëjo iðgirsti balsus iðmintingø þmoniø
tai buvo mano agonijoj virpanèios rankos
jos troðko liesti tà ðviesà kur sklido ið tavo akiø
tai buvo niekad nepasiektas niekam neþinomas krantas
tai buvo tûkstanèiai þodþiø á tylà tik neiðtartø
tik niekada man meilës mebus per daug
ir ðtai dabar að matau visus tuos kurie nekenèia melo
ir ðtai dabar jau galiu pasakyt kad tavim að tikiu
ir tik ðiandien namuose kuriuose mes ilgai jau gyvenam
að ið tikrøjø þinau ka daryti kad bûtø ðviesiau
ir tik ðiandien man pavyko atrast pasiklydusá protà
ir tik ðiandien að paþadinau vël uþmigdytus jausmus
ir tik ðis momentas vienas vienintelis tam jis ir duotas
kad að galëèiau pamirðti kas buvo ir rasti kas bus
ir að þinau kad að liksiu toks pat kaip ðiandiena ir vakar
ir að þinau jei mane kas pakeis tai vis tiek bûsiu að
ir að þinau kad dar begales kartø að kilsiu su saule
nes dar tiek pat kartø krentantis liftas þemyn mane neð
Linkëjimai nuo Ryèio ið Maþeikiø!